Meus sapatos estão vazios, aha, vazios estão meus sapatos,
Linhas brancas de sal visíveis no couro rachado.
Minhas calças, minhas calças estão vazias completamente.
Onde a virilidade, onde a gravidade,
Força a ajoelhar diante da beldade.
As pernas das calças tremulam,
Como as areias que ondulam.
Meu casaco, meu casaco está vazio totalmente.
A bandeira a meio-mastro,
Batendo contra os bolsos do avesso, nada,
Já não há absolutamente nada.
Minha gravata balança no ar
oh, não, droga, oh não, eu nunca
usei esta gravata, meus próprios pensamentos
foram suficientes para estrangular-me.
E ainda, lá, onde eu deveria estar —
Vazio, totalmente vazio,
Roupas, casa, dinheiro,
Livros, amigos — apagadas,
Uma a uma, as minhas pegadas.
Ainda posso ver, por um último momento:
Alguém rapidamente enfiando jornais antigos,
Dentro dos meus sapatos vazios para que, durante o velório,
As pontas não afundem;
Jornais antigos
Com meu pensamento vazio.
Tradução do lituano*: Robson Ortlibas.
*traduzido sem fins lucrativos. Caso utilize, cite a fonte.
Tuščia
Mano batai tušti, ėhė, tušti mano batai
matyti balti druskos dryžiai ant įtrūkusios odos
o kelnės, mano kelnės visiškai tuščios
kur vyriškumas, kur žemės trauka, verčianti
klupti prieš moterį
klešnės sukasi neapčiuopiamos kaip
pustomo smėlio kolonos
ir švarkas, ir švarkas visiškai
tuščias, rankovių nuleistos vėliavos
plakasi per išverstas kišenes, nieko
ir ten jau visiškai nieko
kaklaraištis kadaruoja ore
o ne, po velnių, o ne, niekada
neryšėjau kaklaraiščio, man užteko
ir savo minčių, kurios smaugtų
vis dėlto ten, kur būta manęs –
tuščia, visiškai tuščia
drabužiai, namai, pinigai
knygos, draugai, – nuo visų
pamažu nusitrina mano pėdsakas
dar matau, dar paskutinį sykį man leista:
kažkas paskubom kemša senus laikraščius
į tuščius mano batus, kad nosys
per šermenis nebūtų subliūškusios
senus laikraščius
su mano tuščia atmintim